XXXV 

Išsitiesiu taip, 
kad ir žolei manęs neskaudėtų, 
ir tyliai stebiu,
kaip atrodyčiau, jeigu kažkas 
į portretą va tokį įdėtų. 
Žinau, neįmanoma tai. 
Ir vis tik o jeigu? 
Truputis ūko, išdraikyto visaip. 
Truputis aido, kurį kalbai į žodį renku. 
Dar šešėliai keli, 
varsomis vis kitaip nusidažę, 
štai ir viskas, o dvasia –
kitokio savęs nematau, 
bet ir tai, ką matau, 
svetima akis nepagauna. 
Būna, grįžta dvasios atgal į namus 
ir namiškiai it bitės sukrunta: 
kažin ko? 
kažin kuri? 
Poterius mala, 
pagelbėti prašo bažnyčią – 
išėjai, tai ir būk... 

Žioge mielas, 
aukštai ant žolės pasikėlęs, 
kaip jums gera! 
Net abudu žali... 
Įdomu, ką pačirpintų tavo smuikelis, 
kokią giesmę giedotų žalia jo širdis, 
kaip mielai palinguotų žolė, 
jeigu šit kaip kad paukštį
išgirstumėt mano mintis, 
o dvasia atsivertų esybe? 

Lyg ir nieko nėra. 
O išties? 

Šliaužia per delną, per žolę, per žiogą dvasia  
ir laiminga, kad šitokį grožį, 
šitokią aukštą gyvybę suranda. 
Kas bežino kol kas,  
nuo kur ji, Visatos pradžia? 
Bet, manau, ir dievai 
nusijuokę gražiai man dėkoja, 
kad nebodamas priekaištų 
išdidžiai kaip dievukas 
į Delną kaip pradžią Visatos parodau... 

Nusijuokit ir judu, o Žioge ir Žole, 
na, o  aš melstis mokaus į Žmogų 
iš jo Delno, beje.. 

Nebijokite dvasios ir tuomet, kai ji šliaužia – 
neužgaus, nesužeis 
net menkiausio daigelio.