Dažnai susimąstau apie prabėgantį gyvenimą –
Ar nepavargo jis šitam krašte?
Pati einu papėdėmis lietaus graudžių dejavimų,
Prisiminimų velkasi našta.
Bet plauna nuoskaudas gilias ir vakarykščios darganos,
Šviesėja dienos, džiugina mane.
Pamiršiu pamažu, kad praeity likimas vargino,
Ir nevilties nežeis aštri briauna.
Atgis širdis, kurią sunkumai troškūs uoliai alino
Ir saulė šauks – tu nesijausk mažu.
Daugiau nebus beprotiško nusivylimo geliamo –
Gyvenimo prasmėj dabar esu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-03-26 22:34:07
Iki balandžio 1 dienos buvau nutaręs apskritai nieko nekelti ir nekomentuoti. Bet padarysiu išimtį, nes eiles vis tiek kitąsyk paskaitau neprisijungęs. Kadangi šįsyk viskas atlikta be priekaištų (galiu tik pagirti), tai kai kurie komentarai man panašūs į norėsi šunį mušti, lazdą visada rasi. Koks skirtumas apie ką rašoma? Koks skirtumas liūdna tai ar linksma? Čia absoliuti dauguma (neišskiriant ir manęs) virkauja. Natūralu, kadangi esame šiauriečiai, lietuviai ir tai mūsų kraujyje (mažai saulės, darganos, lietūs ir panašiai). Kažkas yra man sakęs, kad čia kai kurie žmonės ateina išsilieti, gauna savotišką relaksaciją. Kai kas „relaksuoja“ nuolat, bet to nepastebima. Viltenė šiaip jau ne iš tų nuolatinių, tad grįžtu prie trečiojo šito komentaro sakinio :)
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-03-26 21:22:59
Tiesiog kartais išsikalbam eilėmis ir to silpnumo nėra ko gėdytis, juk žmonės esam.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2015-03-26 11:47:32
Pavasarėjimas visiems suteikia jėgų ir vilties...