Dažnai susimąstau apie prabėgantį gyvenimą –
Ar nepavargo jis šitam krašte?
Pati einu papėdėmis lietaus graudžių dejavimų,
Prisiminimų velkasi našta.
Bet plauna nuoskaudas gilias ir vakarykščios darganos,
Šviesėja dienos, džiugina mane.
Pamiršiu pamažu, kad praeity likimas vargino,
Ir nevilties nežeis aštri briauna.
Atgis širdis, kurią sunkumai troškūs uoliai alino
Ir saulė šauks – tu nesijausk mažu.
Daugiau nebus beprotiško nusivylimo geliamo –
Gyvenimo prasmėj dabar esu.