Rytais dažniausiai mėgstu tylą.
Varnėnai švilpauja už lango.
Matau, kaip saulės ratas kyla,
Rausvai nuspalvindamas dangų.
Palaukėm driekias miško juosta,
Ten gervės klykauja ankstyvos.
Jų dainos niekad nepabosta,
Nuaidi per gūdžius pelkynus.
Imu karštos kavos puodelį,
Tu jį man atnešei šį rytą.
Švelnumą žarsto akys tavo,
Sutirpsiu tavo žvilgsny šitam.
Į mano veidą plieskia saulė,
O aš dar mėgaujuos tyla.
Žydėk, pavasari, iš naujo.
Užklok spalvų skara marga.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-03-17 06:45:04
Pilnos pavasarinio klegesio ir, žinoma, tylos įtaigios eilės.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-03-17 03:27:46
Savita jausminė miniatiūra.
Matomai užsilikusi klaidelė: tavo žvilgsny
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-03-16 23:00:00
Na, taip – yra nuotaika, ji pagauta. Bet nesupratau penktos nuo apačios strofos. Gal ten klaida?
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2015-03-16 20:19:56
Labai jaučiu pavasarį šiose eilėse. Šaunus eiliukas. :)
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-03-16 18:20:25
Lengvumo jausmas, taip drugelio paplasnojimu perskaičiau. Ačiū
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-03-16 17:24:00
Ryto tyla, kurią palengva užvaldo bundančios gamtos garsai...
Gražus dienos prabudimas.