Pavasarį
dar mėginu rašyti,
kaip trykšta oras
gaivuma,
kaip akys
tartum žvaigždės
švyti,
ir aš einu
į saulę, tik į ją,
tegu šviesa aplink
parašo
man ilgą laišką
apie mus,
kaip ėjom
į pasaulio kraštą,
kaip šaukėm
žemę ir paukščius,
kaip mums atsiliepė
šilojai,
paskliautė,
laukas,
vandenai,
dingojosi —
pasaulis moja,
ir rankoj, rodės,
ateitį laikai,
bet iš aukštybių
paukštis krito,
ne rytas aušo,
bet naktis
šnabždėjo
apie būtį kitą,
ir vėrės ne pradžia —
baigtis,
nutilo paukščiai giesmininkai,
giesmė įstrigo
gerklėje,
tiktai lakštutė
neužminga,
tik jos giesmė
skardės
nakčia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-03-16 22:56:59
Tikrai geros eilės. Bet kas čia jums visoms pasidarė, kad ėmėt eilėraščius skaidyti, centruoti, kažkaip į vieną ar kitą šoną stumdyti? Juk tai tik trikdo skaitymą, o jei kas nors klausytų tokių eilių, tai vis tiek nematytų kaip strofos arba žodžiai išdėstyti. :)
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2015-03-16 20:21:12
Graži lyrika. Sveikinu. :)
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-03-16 18:18:45
Jausmų proveržis, miela.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-03-16 16:01:07
... it laiptų pakopomis žemyn į kitą būtį...
Jautru.