Pavasarį
dar mėginu rašyti,
kaip trykšta oras
gaivuma,
kaip akys
tartum žvaigždės
švyti,
ir aš einu
į saulę, tik į ją,
tegu šviesa aplink
parašo
man ilgą laišką
apie mus,
kaip ėjom
į pasaulio kraštą,
kaip šaukėm
žemę ir paukščius,
kaip mums atsiliepė
šilojai,
paskliautė,
laukas,
vandenai,
dingojosi —
pasaulis moja,
ir rankoj, rodės,
ateitį laikai,
bet iš aukštybių
paukštis krito,
ne rytas aušo,
bet naktis
šnabždėjo
apie būtį kitą,
ir vėrės ne pradžia —
baigtis,
nutilo paukščiai giesmininkai,
giesmė įstrigo
gerklėje,
tiktai lakštutė
neužminga,
tik jos giesmė
skardės
nakčia.