Metai plazda didingais sparnais –
baltom plunksnom papuošia mums plaukus.
Nors ir einame žingsniais liūdnais,
supratimas ateis ilgai laukus.
Slystam priekin ir norim paklyst,
kaip nutolint griuvėsių stotelę.
Netikėtai ugnis kažkur – plykst –
danguje žvaigždė kritus apvalė
baimę eit ir išeit po medžiu –
iš kur dulke kilai ir bujojai.
Iš to laiko, kur šitaip slidu,
pasitiks amžinybė kilnioji.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2015-03-15 19:21:09
„Netikėtai ugnis kažkur – plykst –
danguje žvaigždė kritus apvalė...
Kartais dvi eilutės pasako daugiau už žodžių begalybę...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-03-14 22:29:18
Na, sakyčiau, kad ne į dausas :) Ta prasme, jog labai net plastiškai... išskyrus antro posmo ketvirtą strofą, kur ritmas pabėgo. :) Kažkada skiemenis žymėdavausi minus, minus, plius, minus... Kad kirčius įgusčiau pataikyti reikiamose vietose. Po to visa tai ateina savaime, tiesiog įsirašai ir junti. Kai kas sako, kad nuolatinis rašymas yra grafomanija, tačiau nekreipk dėmesio, nes paprastai taip kalba tie, kurie jau užmiršo kaip jie pradėjo eiles rašyti. Jie įsivaizduoja, kad gimė poetais. Paprieštaraučiau, nes nesilavindamas vargu ar sugebėsi iš karto parašyti geras (arba net ir vidutines) eiles.