Metai plazda didingais sparnais –
baltom plunksnom papuošia mums plaukus.
Nors ir einame žingsniais liūdnais,
supratimas ateis ilgai laukus.
 
Slystam priekin ir norim paklyst,
kaip nutolint griuvėsių stotelę.
Netikėtai ugnis kažkur – plykst –
danguje žvaigždė kritus apvalė
 
baimę eit ir išeit po medžiu –
iš kur dulke kilai ir bujojai.
Iš to laiko, kur šitaip slidu,
pasitiks amžinybė kilnioji.