Meilės veidą nupiešiu ant sniego –
lengvo sniego, pakloto nakčia.
Man ramu, kai aplink visi miega,
mintyse tapau viltį slapčia.
Baltą drobę paklosiu ant gruodo
po laukinių aviečių šakom.
Jos man rožinį atspalvį rodo,
nes pūga duoda gyvastį jom.
Ir jos veidas spindės ankstų rytą –
liejas spalvos giliai po ledu.
Ir blakstiena it snaigė iškrito –
ją nuspalvint ant sniego krentu.
Piešiu veidą, visai nebučiuotą,
karalystėj brangiais apdarais.
Ten pamiršiu aš atspalvį juodą
ir pamilsiu – tu to nedarai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-03-13 22:31:50
Kad ir kaip nenorėčiau to rašyti, bet Ramunė yra teisi. O pakibę, nes visur 2 ir 4 strofose kirtis yra paskutiniame skiemenyje, o ketvirtame posme – ilgas žodis ir dar pirmas skiemuo kirčiuotas. Tokiu atveju subyra ritmas. Galima iš tiesų taip daryti netgi specialiai, tačiau rizikinga, nes dažnai nepasiteisina. Šįsyk - tikrai taip ir yra. :(
Bet galiu ir pagirti. Rimas praktiškai yra idealus, nes rimuojamos netgi ne tos pačios kalbos dalys (išskyrus juodą ir nebučiuotą – abu būdv.). Tiesą sakant, aš jau į tai nekreipiu dėmesio, bet esant galimybei visada stengiuosi taip rimuoti. Kai kas žiūri į šiuos dalykus itin priekabiai, to reikalauja (na, daug ko reikalauja teoretikai :))) ) ir rimavimo taisyklės.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-03-13 12:12:54
Žiemos motyvas čia netikėtomis mintimis suspindi.