Meilės veidą nupiešiu ant sniego –
lengvo sniego, pakloto nakčia.
Man ramu, kai aplink visi miega,
mintyse tapau viltį slapčia.

Baltą drobę paklosiu ant gruodo
po laukinių aviečių šakom.
Jos man rožinį atspalvį rodo,
nes pūga duoda gyvastį jom.

Ir jos veidas spindės ankstų rytą –
liejas spalvos giliai po ledu.
Ir blakstiena it snaigė iškrito –
ją nuspalvint ant sniego krentu.

Piešiu veidą, visai nebučiuotą,
karalystėj brangiais apdarais.
Ten pamiršiu aš atspalvį juodą
ir pamilsiu – tu to nedarai.