Iš lėto rąžosi dangus aušros užlietas,
O vėjai medžių garbanas šukuoja meiliai.
Pažiro saulės spinduliai virš seno miesto
Ir bando glostyti... tačiau liūdni praeiviai
Temato pilką, niūrią gatvių kūno tąsą,
Jų žingsnių aidas skubrų nerimą matuoja.
Tik vienas kitas kilsteli akis nedrąsiai
Nes jaučia – saulė ir širdis pasibučiuoja,
Pasveikindamos naujo ryto vaiskią pradžią,
O kibirkštis karšta giliai širdin įsminga.
Ir stebisi žmogus – gal spinduliai bežadžiai
Staiga jį pavertė beprotiškai laimingu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2015-03-10 20:33:23
Sveikinu, geros eilės. :)
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-03-10 14:28:34
Lėtais žingsniais į sielos nušvitimą... Gražu.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2015-03-10 10:21:21
ši autorė sugeba gražiai vaizdais rašyti eiles. Puiku.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-03-10 09:17:13
Nuostabūs žodžiai įplaukė spinduliais į sielą, Gražu!
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-03-10 08:26:06
Taip, spinduliai labai atgaivina,kaip ir jūsų eilės.