Iš lėto rąžosi dangus aušros užlietas,
O vėjai medžių garbanas šukuoja meiliai.
Pažiro saulės spinduliai virš seno miesto
Ir bando glostyti... tačiau liūdni praeiviai
 
Temato pilką, niūrią gatvių kūno tąsą,
Jų žingsnių aidas skubrų nerimą matuoja.
Tik vienas kitas kilsteli akis nedrąsiai
Nes jaučia – saulė ir širdis pasibučiuoja,
 
Pasveikindamos naujo ryto vaiskią pradžią,
O kibirkštis karšta giliai širdin įsminga.
Ir stebisi žmogus – gal spinduliai bežadžiai
Staiga jį pavertė beprotiškai laimingu.