Kai eisiu aš, pavasari, tavęs vėl pasitikti,
man lenksis dangūs, plyš iš džiaugsmo pumpurai,
ir žaluma, švelniai aplink nutiškus,
šnabždės man tyliai — vėlei atėjai.
Tu vėl toks pat kaip ir prieš daugel metų,
kaip vėjas — lengvas, kaip medis — išdidus,
tave gyvenimas kaip marių bangos neša,
ir jis į tavo glėbį dar gaivia vilnim atplūs.
Kas būsi tu jo glėby? — Žiedas ir jaunystė?
Ar plikas stagaras, šįkart negyvas po žiemos?
Juk tu žinai — gali ir niekad nepražysti,
nors ir aplink ne mirtį, o gyvenimą dainuos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2015-03-09 22:11:26
Fėjos žingsniais į pavasarį :) gražu
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-03-09 17:02:32
Dainuokit tik gyvenimą...gražu.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-03-09 14:16:16
Gerai. Man patiko. Šiek tiek fatališkas, bet tai netrukdo, veikiau atvirkščiai.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-03-09 13:11:03
Siela trykšta pavasariu, skleidžiasi pumpuru ir meile. Ačiū autorei.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-03-09 11:29:47
... kol sieloj pumpurai dar vis pražysta, dar norisi pavasarius sutikt... :)
Lyrika susimąstymui...