Kai eisiu aš, pavasari, tavęs vėl pasitikti,
man lenksis dangūs, plyš iš džiaugsmo pumpurai,
ir žaluma, švelniai aplink nutiškus,
šnabždės man tyliai — vėlei atėjai.

Tu vėl toks pat kaip ir prieš daugel metų,
kaip vėjas — lengvas, kaip medis — išdidus,
tave gyvenimas kaip marių bangos neša,
ir jis į tavo glėbį dar gaivia vilnim atplūs.

Kas būsi tu jo glėby? — Žiedas ir jaunystė?
Ar plikas stagaras, šįkart negyvas po žiemos?
Juk tu žinai — gali ir niekad nepražysti,
nors ir aplink ne mirtį, o gyvenimą dainuos.