mano vakaras žaidžia intrigom
negaliu jo niekaip pažaboti
viens už kito netyčia užstrigom
tampom laiką į ilgį ir plotį
kol save iškvėpuojam į karmą
kol šešėliai nusėda į veidą
tik jausmų upeliukai nugarma
net tada kai mes šito neleidžiam
tokį šventą ir tyrą nuogumą
kai iš rankų pametam galvas
ir neklausiam ar mes čia ar buvom
nežinia kiek mus suriša spalvos
mėnesiena ant lūpų šalnoja
ir sužvilgęs aksomas ant medžių
tarp spalvų atspindžių taip lynoja
tavo ranką prieš rytą paleidžiu
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-03-09 16:34:20
Intriguojančios mintys.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-03-09 11:04:53
Gražiai išsiliejo būties ir jausmų spalvos...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-03-08 23:10:10
O man pabaiga... apie laikomą ranką.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-03-08 22:38:29
tampom laiką į ilgį ir plotį
Smagiai ir valiūkiškai nuskambėjo eilėraščio pradžia.
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2015-03-08 19:14:19
Labai jautriai, gražiai, nenuobodžiai apie gyvenimą ir jo spalvas. Malonu Jus skaityti.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-03-08 18:49:10
Ir iš to kasdienio buvimo gimsta eilės...
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2015-03-08 18:44:25
kol save iškvėpuojam į karmą...oi, ta karma. Gaunam nuo jos per pakaušį. :). Labai gražios eilės. Geros.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-03-08 16:57:04
Labai labai labai....
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2015-03-08 16:17:14
„ir suspindęs aksomas ant medžių
tarp spalvų atspindžių taip lynoja...“
Nepaleisiu – į mėgstamiausius!