mano vakaras žaidžia intrigom
negaliu  jo niekaip pažaboti
viens už kito netyčia užstrigom
tampom laiką į ilgį ir plotį
kol save iškvėpuojam į karmą
kol šešėliai nusėda į veidą
tik jausmų upeliukai nugarma
net tada kai mes šito neleidžiam
tokį šventą ir tyrą nuogumą
kai iš rankų pametam galvas
ir neklausiam ar mes čia ar buvom
nežinia kiek mus suriša spalvos
mėnesiena ant lūpų šalnoja
ir sužvilgęs aksomas ant medžių
tarp spalvų atspindžių taip lynoja
tavo ranką prieš rytą paleidžiu