XXVI
Maniau, kad reikia laikrodžių,
jog medžių lapai kristų,
šalna atėjusi
nubaltintų peizažą ryto,
kad paukščiai tyliai
ar, kaip gervės graudulingai
palikusios gimtinę,
kažkur toli,
kažkur svetur išskristų.
 
Keistoka pamatyt data atgaline
susirpusius atmintyje vaizdus
Ir nesuprast,
kam durys, kam langai
ar kaminai namų
su dūmais viršum jų.
 
Ir nors žinau,
kad buvo taip, kaip buvo,
ir pažadėjau atgalios sugrįžti,
o keista darosi mąstyti – 
kam prireikė turėti kūną?
Kad aš, Dvasia, jo vergė būčiau?
O gal kad pasirodyčiau
kaip tvarinys sau panašus,
kad nereikėtų dar skaudžiau mąstyti:
na taip, ESU,
bet – KAM?
 
O ir būtis tik dėl savęs,
tik sau
turbūt  beprasmė
kaip duona kad ant stalo padėta
Ir niekieno nevalgyta.
 
– Aūūū! aūūū!..
Ar girdit kas?
Ant delno ąžuolėlis auga,
Iš pašaknų kankleliai skamba,
Per vidurį bitulės dūzgia..
 
Aukštai aukštai
virš šimtmečių išaugs
ir sakalai viršūnėje suskris.