Santrauka:
ne visad šviečia saulė, ne visad šypsaus aš
Ašara blakstienoj vis dar gelia:
Meilė mirė, o aistra pabėgo.
Rodosi, kad mes ir negyvenom,
Tik kažko į vieškelį žiūrėjom.
Kur tos svajos, kažkada rūpėjusios? –
Klaustum vėjo, geliančio ir šalto -
Pabučiuos akis tavąsias mėlynas
Ir nubėgs žvaigždėtomis palaukėmis.
Dar žibės saulėlydžiai raudoni,
Kol užbirs suaižėjusi žemė...
Ir nurims vaza su pelargonijom.
Nors žieduos ugnis teberusena.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2006-09-30 10:50:22
Daug mielo, paprasto grožio. Skausmingai gražu.