Ašara blakstienoj vis dar gelia:
Meilė mirė, o aistra pabėgo.
Rodosi, kad mes ir negyvenom,
Tik kažko į vieškelį žiūrėjom.

Kur tos svajos, kažkada rūpėjusios? –
Klaustum vėjo, geliančio ir šalto -
Pabučiuos akis tavąsias mėlynas
Ir nubėgs žvaigždėtomis palaukėmis.

Dar žibės saulėlydžiai raudoni,
Kol užbirs suaižėjusi žemė...
Ir nurims vaza su pelargonijom.
Nors žieduos ugnis teberusena.