Dangaus žydrynė. Vyturiai. Žiedai.
Stebuklas vėl kartojasi iš naujo.
Man į akis pažėrė nelauktai
Išdykęs vėjas smėlio saują.
Su ilgesiu drauge klajoju paupiais
Pavargus ir praradus viltį –
Kas nugrumėjo pamiškėm aidais,
Jau meilės pažadais nebesušildys.
Žaliojoj puotoje pavasariu girta
Jaunystė svaigų meilės šokį šoka
Ir nusijuokusi lengva ranka
Senatvei mesteli varioką.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-03-02 10:52:42
Lenvas pavasarėjantis, besiskverbiantis...net per numestą varioką girdisi pavasarinis stiebimasis gyventi. Priglaudžiu.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2015-03-02 07:47:55
Žinoma, jaunam senatvė nė motais. Ilgesys jaunystės iki ašaros. Betgi širdis pavasario kupina ir tai svarbiausia. Gražios eilės plaukia kaip daina.
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2015-03-01 15:53:06
Labai paperka tas variokas :)
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2015-03-01 12:40:30
Na va koks įtaigus ir pakylus. Nors grok ir šok!
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2015-03-01 10:35:08
Variokas - irgi pinigas :) Senatvei kruopoms užteks.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2015-03-01 08:21:02
Graudžiu tikrumu pavasaris apdovanoja mąstančius, matančius. Tada ir variokas aukso vertę įgyja.