Aš pavydžiu žemei,
kurios grumstą paėmei į saują.
Aš pavydžiu žolei,
kurią mindžioja tavo kojos.
Aš pavydžiu saulei,
kurios spindulys glosto tavo veidą.
Pavydžiu lietaus lašui,
kuris rieda per tavo skruostą.
Pavydžiu gegutei,
kuri skaičiuoja tavo metus.
Vieversiui, kuris čirena ankstų rytą
virš tavo laukų.
Vaivorykštei, kuri apjuosia
tavo namą.
Moteriai, kurią bučiuoja tavo lūpos.
Bet išmetu visą pavydą
pro langą
ir lieka viena vienintelė ašara
mano akyse –
aš niekam nieko nepavydžiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-02-27 19:06:38
Nevertėtų mėtyti tą pavydą (kaip ten bebuvę, vis tiek jausmas), užtektų jį tik išbalinti (kaip kad liną).
Patiko tasai apgaulingas ėjimas per visą kūrinį į netikėtą jo pabaigą...
Gražus ir eilėraščio pavidalas (dar galimos įtraukos kas antroj eilutėj).
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-02-27 14:32:10
Dvejopas įspūdis. Ir nenusakomo skaidrumo jausmas (finalinėje ašaroje), ir visgi savitaiga.