Aš pavydžiu žemei,
kurios grumstą paėmei į saują.
Aš pavydžiu žolei,
kurią mindžioja tavo kojos.
Aš pavydžiu saulei,
kurios spindulys glosto tavo veidą.
Pavydžiu lietaus lašui,
kuris rieda per tavo skruostą.
Pavydžiu gegutei,
kuri skaičiuoja tavo metus.
Vieversiui, kuris čirena ankstų rytą
virš tavo laukų.
Vaivorykštei, kuri apjuosia
tavo namą.
Moteriai, kurią bučiuoja tavo lūpos.
Bet išmetu visą pavydą
pro langą
ir lieka viena vienintelė ašara 
mano akyse –
aš niekam nieko nepavydžiu.