Dar užmigdama pajuto, kad nubudimas bus kaip  niekad slegiantis ir kad kitaip jau nebebus, nes į sapną nusinešė skaudžią širdperšą ir miegas jos neišgydys.
Sapnavo vakarykštį sapną – toj saulės išdegintoj ir pagaliau gausiai, ilgai lietaus merktoj pamiškėj rinko raudonikius ir dėjo, dėjo juos į krepšį – talpiai, kiekvienam naujam grybukui atrasdama tarsi iš anksto tik jam skirtą vietą. Kaip dėlionę. Galvojo, koks trapus tas grožis – grybai vasaros kaitros išdegintoj pievoj, kurios joks  lietus nebeprivers sužaliuoti. O ir tie grybai dar šios dienos pavakarę jau bus nebe tokie, bluks ryški kepurėlių spalva, sukirmys ir daugiau nebebus ko tikėtis. Paskutinis derlius. Ruduo. Tik kažkur, šiuo metu nesuvokiamai toli, pasikartojus metų ciklui, vėl  viskas bus taip pat. Ar tikrai bus?
Atsitiesia, nužvelgia didžiulį išknaisiotą plotą greta – ruošiama aikštelė statyboms. Miestas artėja prie miško. Nieko nebebus taip pat. Nebent kartosis ir kartosis tas sapnas, kaip ji renka grybus ir tvarkingai, kaip dėlionę guldo juos į krepšelį...
Viskas keičiasi.
Sapne atsimena, kadgi ji sunkiai bevaikšto, sėdasi po beržu, įtemptai galvoja, kaip atsidūrė toj nepažįstamoj vietovėj ir kur jos namai. Taip ir nubunda persmelkta rūpesčio, baimės. Nekrusteli, nori išlaikyti sapno pamiškės vaizdą, bet jis pasitraukia kažkur į pasąmonę ir užgriūva realybė.
Finalas. Trupantis gyvenimas. Lėtėjančios mintys. Klaidų virtinė – kasdien. Pirma ką nors pasako ar padaro, o tik paskui suvokia – kaip taip galima! Geriau jau visai nieko nebesuprastų. Ar bent patylėtų.
Vakar papasakojo draugei apie jos dukrai gresiančius pavojus. Iš pačių geriausių paskatų taip padarė – juk jos abi nori geriausio, bet tik draugei išeinant pamatė, kokia ji menkutė, pavargusi, kaip prislėgė ją ta žinia, prigeso žvilgsnis, palinko pečiai. O, jei būtų patylėjusi!
Ir taip nutinka vis dažniau, tarsi žodžiai keistų prasmes ir būtų  prarandama galimybė susikalbėti su žmonėmis.
 
Tylėjimas. Jo priešingybė – kalbėjimas. Kalba žmogų daro žmogumi, tik per kalbėjimą ateina pažinimas, supratimas, bendravimas. Tylėjimas ištremia individą iš visuomenės. Jis gali būti bausmė, bet ir labdara, dovana. Tylėjimas gali kalbėti – išsakyti gailestį, užuojautą, leisti žmogui pačiam atrasti tiesą. Tylėjimas palieka erdvės vilčiai, svajonei, iliuzijai. Kol žodis nepasakytas, nuosprendis neįsigalioja.  Tyla – gera byla. Tik ar visada? Ir kam gera – tam, kuris tokiu būdu apsaugomas nuo nemalonios tiesos žinojimo, ar tam, kuris tokia neįvardinta apgaule gelbsti savo kailį?
 
Ji dar kurį  laiką guli tamsoje, paskui, pykdama ant savęs, užsidega šviesą, atsidaro paštą ir kaip paprastai radusi jį tuščią, išjungia kompiuterį ir vėl pasineria į tamsą. Tyla. Visa esybe jaučia, kaip tuščiai eina laikas, bet juk jos darbai jau nudirbti, tai ir belieka taip tuščiai jį leisti, proto likučiais dar vis mėginant kažką suprasti.
Ilgesys, sielvartas, vienatvė drasko širdį, ji sklidina jausmų, minčių, rodos, neištvers neišsakiusi, neužrašiusi ir jau ne kartą mėgino, bet neranda žodžių, jie visi pasidarę tokie blankūs, nusidėvėję, todėl nieko nebegali sujaudinti, jais neįmanoma atverti nuostabią jausmo pilnatvės paslaptį, kuri kaskart atrodo nauja, nepakartojama, nors ir kokia skaudi kartais būtų. Tie seni, nuvalkioti žodžiai visai netinka išsakyti skausmui taip, kad jį gyvai pajaustų skaitantis. O ilgesį – taip, kad ir skaitančiam užimtų kvapą. Laukimą, kad ir kitas pasijustų besiblaškantis tarp vilties ir praradimo nuojautų. Pagaliau, kaip išsakyti, įvardinti tiesą?
Kurį laiką svarsto, kam nori išsakyti. Sau? Nereikia, juk ji ir taip viską žino. Jai, tylinčiajai, tai, kurios laiškų vis dar laukia? Visą tą sumaištį atverti jai? Bet  juk tai nežmoniška, nedora, niekinga. Tai paneigia meilę. Tikra meilė nė už ką nesutiktų skaudinti. Kiekvienas turi savus rūpesčius, išgyvenimus, sielvartus, paklydimus – kas davė teisę primesti dar ir savus?
Tylėti? Pirma reikia dorai atsakyti sau į klausimą, vardan ko verta tylėti – vardan savęs ar vardan mylimo žmogaus? Tylėjimas iš esmės yra apgaulė ir jis nėmaž nėra garbingesnis už atvirą kalbėjimą. Dėl to, kad tylima, neišnyksta blogos  mintys, jausmai, išgyvenimai, jie tik paslepiami, pridengiami tyla, tarsi nešiotųsi akmenį kišenėj ir džiaugtųsi, kad niekas apie jį nežino. Gal net pati galėtų patikėti, kad to akmens nėra. Stručio fenomenas. Tarsi siūlytų savo draugystę pirkti kaip katę maiše –  nuo mylimo žmogaus nuslėptų tamsiąją savo esybės pusę, žinotų, kad jis myli ne tikrą ją, nes nepažįsta, nežino tiesos, ir su tuo taikstytųsi, priimtų tai, kas iš tiesų jai nepriklauso, žinotų, kad tiesa neišvengiamai išaiškės ir taip nutikus dar jaustųsi neteisingai įskaudinta, nesuprasta.
Ar tai nepagarba mylimam ar, atvirkščiai, tuo nutylėjimu siekiama apsaugoti jį nuo kančios, nusivylimo? Taip kartais elgiamasi su vaikais, silpnapročiais – dėl šventos ramybės. „Durnam stupyk“, – savo kitatautės žargonu sakydavo jos babūnė estė, o lietuvių išmintis pataria – durnam užleisk kelią. Kaip bebuvę, nutylėjimu, slėpimu rodoma nepagarba.
Ar meilė be pagarbos tikra? Ar galima tikėtis meilės atsako, jei manai, kad mylimas žmogus nepajėgus arba tiesiog nenori tavęs suprasti? Ar meilė yra abipusė, jei mylimas nori girdėti tik malonius dalykus, liaupses, tik tai, kas domina ir jį patį,  tenkinasi vaidyba net tai suprasdamas ir nieko nenori žinoti, kas iš tiesų svarbu, kas jaudina ar skaudina mylimą žmogų, koks jis yra iš tiesų, nesiekia pažinti? Taip, rizika viską prarasti didelė, ne kiekvienas yra pajėgus atlaikyti išbandymą tiesa.
Netikėtai pagalvoja – gal jos abi, taip atkakliai tylėdamos, viena kitą laiko nepajėgiomis suprasti? Silpnaprotėmis?
Aklavietė. Taip iš tiesų galima išprotėti.

Kai prašvinta, ji keliasi, ilgai žiūri pro žaliuzes į kasdieniškai pilką gatvę, žvilgsniu nulydi retus praeivius ir nenustemba aptikusi tokią pat pilką, kasdienišką mintį, kad yra dar viena tylėjimo rūšis – kai nebėra ką pasakyti, kai nebėra prasmės ką nors sakyti, kai nė nebežinai, o ir nebesvarbu, ar kitas tai žino, ir palieki jam pačiam susivokti, kadgi nieko nebėra – draugystės, meilės, pagarbos. Kai žodis tylėjimas pakeičia prasmę ir tampa abejingumo sinonimu.
Tikra draugystė, meilė toks retas paukštis, tiek daug pavojų tyko; argi keista, jei kažkas pabaidė ir jis išskrido? Dar viena prarasta draugystė.
 
Paskui ji ima pusbalsiu kalbėti kaip maldą: „Tylėk, nepertrauk, leisk man bent rašyti. Taip aš tikėsiu, kad skaitai, kad klausaisi mano kalbėjimo ir nežinosiu, kai jau kalbėsiu į tuštumą, į tylą, į užmarštį. Kalbėsiu, kalbėsiu, kalbėsiu... Ir iki skausmo lauksiu – kažko, atsiliepiančio iš tuštumos, tylos, užmaršties... Negalimo. Tik vieno beprašau – neišsiduok, leisk man nežinoti. Iš gailesčio, iš savo gerumo, nepasakyk – ten, tavojoj ekrano pusėj seniai nieko nebėra. Tai mane pribaigtų.“
Laiku nutilo, nepasakiusi „amen“.