Kaip atitrūksta ašarų lašeliai
Iš pritvinkusių ežerų,
Kurie prasmenga skradžiai žemės
Ar taip atgaivina pavasario žiedus...
Kaip nukrenta pribrendęs grūdas
Į juodą, purią dirvą,
Kuris iš naujo vėl prabudęs
Laukuose nuo šalto vėjo kirba.
Taip išeina ir tie,
Kuriuos labiausiai mylime...
O kur? Į kitą dirvą? Į nutiestą,
Naują tiltą kitame krante?..
O šalia tų pasiliekančių,
Dar ir ilgesio žiedadulkės prisėda...
Arba nutupia balandis, kurio vardas Amžinai Mylėsiu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-02-25 21:34:36
Mintis aiški, tik geriau būtų ne įsimylime, o mylime.
Įsimylėjimas turi dar ir kitokį – baigtinumo atspalvį (turiu omeny jausmą, kai žmogus įsikliopina, plykst, nors tai juk ne Ta Meilė). Žodžio niuansas, bet...