visą tvinksinčią gėlą
išjausiu
lyg ravėčiau gėles
pirštams stingstant
nepaklausiau gal tu nenorėsi
dienai temstant
manęs prisiminti
laiko krislą
iš naujo išausti
stengsies
tylint nakty peteliškėms
ir žvaigždėtam danguj
baikščiai blyksint
mano žvaigždei
bevardei neryškiai
ir tylėsim abu pasimetę
laiko brydės klajonėn sugulę
tik toli
daug toliau negu tolis
degs vienintelė
mūsų spingsulė
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-02-22 21:36:37
Ir tyla būna iškalbinga...
Gražus eil.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-02-22 20:28:58
Šis man labai artimas, mano sielos tyla. Ačiū autorei.
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2015-02-22 19:50:22
Ir vėl kitaip... smagu, kad ieškojimuose nepaklystate. Gražios eilės. Man labai gražu. :)
degs vienintelė
mūsų spingsulė
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2015-02-22 19:50:00
Nuo... iki...
Kraitelėn – ne spingsulė!