visą tvinksinčią gėlą 
išjausiu
lyg ravėčiau gėles 
pirštams stingstant
nepaklausiau gal tu nenorėsi
dienai temstant 
manęs prisiminti

laiko krislą
iš naujo išausti
stengsies
tylint nakty peteliškėms
ir žvaigždėtam danguj
baikščiai blyksint 
mano žvaigždei
bevardei neryškiai 

ir tylėsim abu pasimetę
laiko brydės klajonėn sugulę
tik toli
daug toliau negu tolis
degs vienintelė
mūsų spingsulė