migdau po oda sniegenas
lai miega
sparnus išglostau jų
rasotais pirštais
o pilnatis
lyg pirmas baltas sniegas
pažymi vietą
tam kad neužmirščiau
tokia stipri apyaušrio pagunda
iš ilgesio
praplėšiu rūką tirštą
juntu
kaip sniegenos nuo šalčio bunda
sparnais suspurda
ir lėtai numiršta
kaltės motyvas
suteka į brydę
susprogsta venos
taip tik kaukia vėtros
į sniego pūgą stovime įbridę
apsikabinę
kiek gali apglėbti
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2015-02-25 12:01:53
Ir jausmas, ir mintis, ir raiška labai patiko.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-02-22 18:50:01
toks juslus, pagaunantis, užkabinantis...super
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2015-02-22 13:10:23
„ į sniego pūgą stovime įbridę
apsikabinę
kiek gali apglėbti “
Pamiršus visas pūgas – iš Jūsų minties šulinio atsigerti...
Ačiū!
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2015-02-21 17:05:32
Man jūsų kūryba labai patinka. Ji įspūdinga. Labai nuoseklios mintys. Gražu. Profesionalu.