migdau po oda sniegenas
lai miega
sparnus išglostau jų
rasotais pirštais
o pilnatis
lyg pirmas baltas sniegas
pažymi vietą 
tam kad neužmirščiau
 
tokia stipri apyaušrio pagunda
iš ilgesio
praplėšiu rūką tirštą
juntu
kaip sniegenos nuo šalčio bunda
sparnais suspurda
ir lėtai numiršta
 
kaltės motyvas
suteka į brydę
susprogsta venos
taip tik kaukia vėtros
į sniego pūgą stovime įbridę
apsikabinę
kiek gali apglėbti