XV 
Gražiausi žodžiai nepuošia kalbos, 
trumpiausios kalbos per ilgai užtrunka, 
kuomet žinai, jauti, kai supranti, 
kad jais, kas rūpi tau, nepasakyta. 
Tačiau žinojome – ir Jis, ir aš – 
kad skambtelės varpinė Katedros aikštėj 
ir Šventaragio slėnis atsilieps 
žila tautos praeitimi. 
O kūne mano, prašliaužtas laiku 
su švento šliužo Žalčio pėdomis, 
man gera, kad tu toks esi, 
man gera, kad toks senas. 
Tik, žinoma, labai skaudu, 
kad tai, ką savyje, 
ką mintyse kalbu, 
neįtikėtina, deja. 
Ir ne tik tau. 
Man – irgi. 

Stebuklų daug, 
tačiau dažniau, 
kai jų kilmė neaiški. 
Galbūt suklysiu, 
bet dabar atrodė taip,
kad jų ir dieviškas karalius laukia. 
Žinota, nujausta, patirta – 
nebuvo laiko jam 
sostu į dangų įsiremti, 
paskambinti bažnyčiomis, 
žvaigždynais šviesti. 
Per daug kuklus, sūrus 
ir prakaitu patvinęs, 
išvaikščiodamas delną iki pakraščių, 
tačiau savęs kaip Dievo 
iki šiolei nepažinęs, 
o į karalių irgi nesitaikė būti.
Ir vis dėlto delnas nelikdavo be jo – 
kiti už jį kaip į karalių rodė. 
Su jais – ir aš: 
esą, tai Jis. 

Dabar norėčiau, kad išgirstum jį kaip Galvį. 
Nedaug belikę laukti – 
ateina laikas, kai ir žodis tampa kūnu, 
o kūnas... 

O, nesugriauski virš galvos, Perkūnai. 
Aš savanoris čia, 
išėjęs į pavidalą žmogaus, 
ir nekalbėkime, kaip kas jį tvėrė. 

Ant delno ąžuolėlį augantį laikau, 
Girdžiu, iš pašaknų kankleliai skamba...