XIV 
Atrodo, pasaką reikėję sekti 
ir, jai paklusus, eiti iš paskos, 
tačiau kai savimi nenori netikėti – 
kad ir virves prireiktų vyti iš savęs, 
prisėsk ar kaip kitaip daryk, 
bet jas nuvyk. 

Ar ne todėl ir atsitinka taip, 
kad praregi, kiek nemažai kvailių, 
kai padarai ir tai, 
ko niekuomet kiti nedaro. 

Ir štai atėjo Jis, 
tačiau ne taip, kaip pirmą sykį, 
kuomet, atrodė,  
lapas sukuždėjo. 
O gal žolė? Šešėlis? 
O gal Eilėraštis atėjo? 

Žinojau, kad tai Jis, 
Žinojau, kad lig panagių 
išmokęs mano kūną. 
O ne, Perkūne, 
Tu dėl to negriausk – 
į tokią būtį savanoris ateinu.

O kūnas? 

Suskaudo, raukšlėmis apaugo dar labiau, 
ir gaila jo, kad šitaip atsitikę, 
bet ką kitaip galėjau padaryti? 
Juk ne prekeivis savimi. 
Ne į prekyvietę su juo atėjęs. 
Tačiau, atrodo, rankoj skalpelį laikau. 
Atrodo, pats sumanęs sau nudirti odą. 
Ir sopa taip, kad užmiršti, 
kodėl va šitaip? Vardan ko? 

Sunyksta polėkiai iki absurdo. 
Visi aplink protingi ir protingesni, 
visi – pagal Adomą, 
Tik tu kaip musė barščiuose, 
kad – atsiprašant – netgi tuos, 
be musės valgytus, 
išvemti norisi. 

Betgi... kad ir virves 
prireiktų vyti iš savęs, 
nuvyk. 

– Tai va, susiruošiau ir atėjau. 
– Žinau. 
– Ar atsitiko kas nemalonaus, 
kad kūno, regis, nepažįstu? 
Kaip dukart du esu išmokęs. 
Antropologas gali pavydėti 
ir nesigėdyti, kad jam ne mokinys. 
– Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus 
Ir dirvos ne’pleiski! 
– O taip, Kudirką truputį žinau: 
Tuomet, kada jausi, 
Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus, 
Vėlu juk prie darbo: nesėsi – nepjausi. 

O pamatyk, 
kaip ąžuolėlis auga. 
Jau ir dainuot pramokęs, 
su vėjais pakalbėti 
ir atviras jiems būna krūtine, 
nepaisant, iš kurios šalelės pučia.