XIII
Nešioju laišką
ir girdžiu, kaip sieloj švinta–temsta;
nepasakyto nemažai jame,
ir nujaučiu, kas sąžiningai pasakyta,
taip pat, deja, ne be klaidų
ir laukia priekaištingo teismo.
Lyg ir savaime nežinia iš kur
kažkas atėjęs tekstą taiso,
turbūt manydamas, kad bus geriau,
jeigu ir mintimis, fantazija nesužinosiu,
kiek daug ko savimi nešu,
kiek nemažai panešti dar galiu
(beje, ir teisę
pasijusti kuo nesu,
kuo nebuvau ir prognozuoti ateitį –
kuo būti ketinu).
 
Dangus ant delno vis šviesėja,
bet norisi, kad ir tamsa – be nuoskaudų.
Ten ąžuolėlis šaknimis – į ją,
iš pašaknų ten kankliai skamba...
Norėčiau muziką išmokti jau dabar,
girdėti ją ir nežinoti,
kad ji kantri, kad būtinai sulauks
atėjusio į požemio baletų, operų 
ir filharmonijų sales.
 
Dangau, girdi?
Pelėdos netgi protingesnės tamsoje.
Taučiau ir šviesoje neužmirštu žadėtą ištesėti.
Nors nedrąsu ištarti, bet... išgirski, Galvi –
norėjosi tave pašaukt vardu
kuo prasmingiau
ir žodyje kaip paveikslėlyje
į žmogų panašiu.
 
Jei nepatiks, nebūk rūstus –
Jį nesunku pakeisti.
Prasmingas būki, dieve Galvi.
Kaip delnas kad Žmogaus...