Santrauka:
Lyrinio herojaus vidiniai išgyvenimai savęs beieškant.
Atbudau, jau eilėraščiu kvepia
Sniego gniūžtė ant beržo šakos,
O vasaris, šį vaizdą nutapęs,
Ligi kovo
motyvą kartos.
Jau išbluko, beliko ragelis
Iš mėnulio, padangėj šviesiau,
Ir rytai žiburiuodami kelias,
Jie mane
padalijo pusiau.
Užkoduotos pajuodėlės naktys,
Kur uždūsta net žvakės šviesa,
Pasiliko į nebūtį plaktis,
Sugrįžau
įdienot ne visa.
Nesuspėjus save išsijoti
Iš šviesos ir tamsos lygtinos,
Išopėjusią, tvinksinčią votį
Iškraujuosiu
daina iš dienos.
Nežinau, kiek ilgai tai kartosis,
Kol nebūsiu visa savyje,
Apkabinusi beržą, jo tošį
Išrašysiu,
kad bręsčiau joje.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-02-25 17:16:54
Labai geras darbas. Ačiū autorei.
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2015-02-19 09:33:20
Brandūs minčių vingiai. Gražu.
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2015-02-18 20:01:29
Labai gražu :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-02-18 17:08:58
nepaprastai gražu
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2015-02-18 14:34:35
Gerai, kad šviesėja - pavasariškai...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-02-18 13:26:57
Skaitant užvaldo, įtraukia... Puiki lyrika.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2015-02-18 12:45:59
Va, pritariu Ramunei, betgi ir anksčiau labai panašiai vertinau ir netgi 5. įvėliau, bet paskui, žiūriu, kažkas apkakojo mano penketuką.