Motina, pamačiusi sūnų, labai apsidžiaugė, bet, kai viską sužinojo, iš nevilties apsiverkė. O kaip ji tikėjosi, kad jos Mikas bus valdininkas ir ves mokytoją...
Per visą tą laiką, kol Mikas mokėsi, jos su Zita labai artimai susidraugavo. Kaip įmanydama motina stengėsi jai įsiteikti. Kas rytą į mokyklą nešdavo šilto rytinio pieno ir pačius šviežiausius kiaušinius. Ką nors skanesnio išvirus ar iškepus kviesdavosi pas save paragauti, o Zita, gavusi nuo Miko laišką, skubėdavo  motinai pranešti, kaip jam sekasi. Kartu džiaugėsi, kad Mikui viskas gerai, abi laukė jo sugrįžtant, o dabar taip netikėtai viskam atėjo galas.
Taip apsijuokęs Mikas nedrįso Zitai nė akyse rodytis: „Ką jai sakyti susitikus po to, kas įvyko? Ar šiaip, ar taip – jau viskas baigta. Ko dar žibinti akis? Tuo labiau kad neturiu nė kaip pasiaiškinti, nė kaip pasiteisinti. Nebent tik tuo, kad būdamas nepratęs, per daug paėmiau. Galėjau juk visai negerti, jei negaliu. Niekas nevertė... Ar geriau, kad ji išvarys, taip kaip dėdė padarė? Ne, geriau jau visai nesirodyti jai akyse, negu aiškintis ir atsiprašinėti“.
Bet nieko nereikėjo. Už kelių dienų Zita gavo laišką iš dėdės, kuriame buvo smulkiai aprašytas visas įvykis. Dėdė skundėsi, kiek jiems su žmona kainavo nervų. Abu per naktį nemiegojo, laukė Miko iki ryto. Skambinėjo į ligonines, į policiją, kol pagaliau jis pasirodė pasibaisėtinos būklės, dvokiantis alkoholiu, nepanašus į tvarkingą, normalų žmogų. Laiške dar buvo pridėtas tėviškas patarimas – nutraukt su Miku draugystę. Žmogus nepatikimas, plevėsa. Nebus Zita su juo laiminga.
Mikas ne tik kad nenuėjo pas Zitą, bet išvis nekėlė kojos iš namų. Sėdėjo užsidaręs net per Kalėdas, o po švenčių paprašė motinos, kad pasiteirautų pas dėdę Anuprą, ar jis nežino kokio ūkininko, kuriam reikėtų berno. Mikas nusprendė ilgesniam laikui visai dingti iš miestelio, kad nereikėtų susitikti nei draugų, nei pažįstamų. „Patarnausiu metus kokiame vienkiemyje, o per tą laiką viskas pasimirš“. Nesinorėjo jam klausytis visokių kalbų ir apkalbų, o kad jų bus, Mikas neabejojo. Labiausiai Mikas bijojo susitikti Zitą. Jam buvo ir skaudu, ir gėda prieš ją. „Ji taip manimi pasitikėjo, o aš ją  žiauriai nuvyliau. Vis tiek aišku, kad ji neatleis, mes neišvengiamai išsiskirsime, tad ar ne geriau iškart dingti jai iš akių? Kai nesimatysime ilgesnį laiką, užmiršim vienas kitą ir gyvenimas grįš į senas vėžes. Žinoma, bus nelengva, bet aš ištversiu. Atsitinka žmonėms juk ir baisesnių dalykų... Užmuša žmogų, apsivagia, grįžta iš kalėjimų ir gyvena... Gyvensiu ir aš, niekur nesidėsiu“.
Kol negavo iš dėdės laiško, Zita nė nežinojo, kad Mikas namuose. Perskaičiusi jį, nusiminė ir pasipiktino, bet laukė, kada ateis Mikas ir pasiaiškins, laukė, kada atsiprašys. Kai jis neatėjo, pati buvo nutarusi nueiti pas jį. Taip Zitai rūpėjo iš jo paties sužinoti, kaip viskas buvo, bet, geriau pagalvojusi, nusprendė nesižeminti. Kam visa tai jai, jeigu Mikas pats nesiteikia net pasirodyti. „Gal jam tiek ir terūpi? Gal aš tik viena dėl to išgyvenu? Kaip čia buvo, kad aš juo taip pasitikėjau? Kas tiesa, tai tiesa, vaikinas labai patrauklus, bet, kaip pasirodė, yra netašytas kaimo bernas ir tiek. Aš ir susitikinėjau su juo, ir leidausi į artimesnius santykius pati gerai nesuvokdama savo jausmų. Kai nesimatydavom, būdavo, laukiu, kai susitinkam, kažkas lyg nebūtino... Matydama, kaip labai patinku Mikui ir motinai, matydama, kaip jie stengiasi man įsiteikti, kaip jiems abiems manęs reikia, aš irgi norėjau pasirodyti gera. Lyg norėdama jiems atsilyginti, sugalvojau taip padėti paprastam kaimo vaikinui prasimušti į žmones. Kas žino, gal vėliau būtų atėjusi ir meilė? Be to, reikėjo gi kaip nors gelbėtis nuo tos atokaus Aukštaitijos miestelio nuobodybės“.
Mikas išvažiavo į vienkiemį tarnaut, o Zita dar dirbo iki pavasario. Kaip ir buvo sakiusi, dėdės padedama, gavo darbą Kaune ir, pasibaigus mokslo metams, be didelės širdies graužaties paliko miestelį.