XII

Ir būna, kad savęs padėti niekur negali –
nors, regis, ir duona ta pati,
iš šulinio tą patį vandenį geri.
 
Įpratęs būti taip,
kad jau geriau neieškai –
pažįstami akims vaizdai
po miestą ir už miesto.
Ir kur dairais,
esi kaip savas,
kad net ir pasisveikinti nereikia.
 
Bet būna ir kitaip –
kažkas į širdį įbeldžia kažką,
kažkas po sielą taškos,
ir nesuprasi – kas?
 
Tačiau šį kartą net dvejoti nereikėję:
tai – Jis.
Galbūt arti ar net labai toli,
kaip radijo siųstuvas,
bet šitokio jo negirdėti negali,
ir iš daugybės užmačių
paliko tik viena, tik ši:
 
Ir taip:
O jeigu Jis
įkristų į mane,
į kūną mano kaip namus,
o aš tuokart bet kur –
kad ir po kosmosą klajočiau,
kad tik nesutrukdyčiau Jam
suprasti kūno (masės) dalią.
 
Na, žinoma, mąstyta ir kitaip,
kai nuotaika tokia,
o polėkiai aukšti į šviesą mintį kelia,
kol vieną kartą parašiau
neįprastą nedidelį laiškelį:
 
Ateik.
Tačiau ateik žinodamas, ką tarsi man,
kai pasakysiu:
galėčiau savo kūną tau palikti
savaitei gal ar net ilgiau,
(Dėl to, manau, nebus sunku sutarti),
kad į žmogaus paveikslą įsivilkęs
pajaustum, kaip gyvenama jame.
Ir dar.
Kai išgirsi,
Kad pašaukiu Galviu,
Žinoki, kad ne Trakų Galvės ežerą šaukiu,
Šaukiu tave, delno Dzievuli.