Migla.. vis artėja.. artėja
Ir nerimu apgaubia taką..
Sekundę širdis suvirpėjo –
Šaka švelniai pametė lapą…
Kol vaisius ant žemės nukritęs
Bejėgiškai lauks atgimimo…
O tu… lyg kažką susitikęs
Tik šyptelsi –
Et.. nepažino...
Vėl vakaras artins pasaulius,
Kurių šviesoje nesimato,
Nes jie patys ir yra saulės
Plius tūkstančiai šviesmečių
Vakuumo...
Tik tu vis dairysies į dangų,
Šypsodamas nakčiai be vėjo –
Tiek laukei... miglos
Dar palauksi,
Nors ji –
Dar nėkart neatėjo...
2006 09 26
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2006-09-28 22:10:40
žinok, nors ir jausmų kategorija, labai patiko, užkliuvo tik viena vietelė "Kurių šviesoje nesimato,
Nes jie patys ir yra saulės" ta vieta "ir yra saulės" labai kažkaip sunkiai susiskaito, taip tarsi užstringa, gal kaip kitaip būtų galima žodžiais pažaisti, pavarijuoti. o šiaip jaučiamas toks savotiškas šiltumas, melancholiškumas, gražūs žodžiai: "O tu… lyg kažką susitikęs
Tik šyptelsi -
Et.. nepažino..." taip tarsi kasdieniškas ir netyčia pastebėta :) gražu ir gilu, nors ir paprasta :)
Vartotojas (-a): Glesumėlė
Sukurta: 2006-09-28 21:59:36
:) Na... taip.. vaisius nukritęs gali ir vėl išdygti ir ataugti.. atgimti.. bet tai ne nuo jo priklauso.. :) Aplinka kalta :)
Vartotojas (-a): Draugė
Sukurta: 2006-09-28 21:46:12
Gražus kūrinys. Toks pat gražus, kaip ir vakaras už lango :)