Teko eiti tenai, kur nustebint negali
nei žvaigždėtas dangus, nei juodi šuliniai.
Ir matyti tą rudenio šaltį be galo,
kuris kaustė mane mirtinai ir seniai.
O žiema kai ateina – tartum angelo akys
iš bedugnės taip kviečia ir alsuoja karščiu.
Tie didingi sparnai – man į laisvę taip plakas –
ant nugairintų vėjo silpnučių pečių.
Bet tikėjimas lieka, kad džiaugsmas krūtinėj
iš toli atkeliaus per menkiausias viltis.
Sužydės dobilai širdyje vasariniai –
nejaukius šešėlius praeityje tildys.
Sukas visas pasaulis aplink žydinčią ašį
tartum pilnas bitelių – nuostabus avilys.
Kiekvienam kaip į korį meilės pojūtį neša –
jokiuose laukuose jausmas šis nepaklys.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2015-02-19 13:07:24
Lai nepaklysta . Gražu
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-02-17 10:06:40
Puikiai, patiko.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-02-17 00:10:50
Pirmas posmas stipresnis. Beje, jo būtų ir pakakę. Nors iš principo, aš žaviuosi autore, nes ji iš tiesų bando, eksperimentuoja, ieško ir... randa.