Teko eiti tenai, kur nustebint negali
nei žvaigždėtas dangus, nei juodi šuliniai.
Ir matyti tą rudenio šaltį be galo,
kuris kaustė mane mirtinai ir seniai.
O žiema kai ateina – tartum angelo akys
iš bedugnės taip kviečia ir alsuoja karščiu.
Tie didingi sparnai – man į laisvę taip plakas –
ant nugairintų vėjo silpnučių pečių.

Bet tikėjimas lieka, kad džiaugsmas krūtinėj
iš toli atkeliaus per menkiausias viltis.
Sužydės dobilai širdyje vasariniai –
nejaukius šešėlius praeityje tildys.
Sukas visas pasaulis aplink žydinčią ašį
tartum pilnas bitelių – nuostabus avilys.
Kiekvienam kaip į korį meilės pojūtį neša – 
jokiuose laukuose jausmas šis nepaklys.