XI
Nepaslanki, besparnė,
labiau į prozą panaši, deja,
be mūzų žiojasi giesmės pradžia:
važiuoja traukiniai,
lėktuvai skrenda,
judėjimas – kur bepažvelk –
greitesnis už mane,
nes aš – šliaužiu.
 
Tačiau taip kūnu. O mintim?
 
Ir kilsteli kaip  muzika iš prozos žodžiai:
kolei lėktuvai adresais nuskris,
kol traukiniai ten nuvažiuos,
aš jau – tenai.
Ir nors ten rankos niekam nepaduosiu,
bet vis dėlto:
senatve, ne prasta esi.
Atleisk, kad iki šiol to nežinojau.
Atrodytų, tiek daug taip nelengvai veži,
o nežinau, ar kas aplenkti gali.
 
Bet neužtenka vien tik tiek...
Kur tik panoriu, ten  esu,
kaip Dievas kad – Visur..
Ir mintimis, ir raidėmis,
svajonėmis ir išmone lakia...
 
Na, pasakykite,
kokoj  ažnyčioje tokio manęs nėra?
Pro sieną, akmenį, pro molį ir betoną praeinu,
po kosmosą pavaikščioju
ir vėl namo grįžtu;
grįžtu atgal į savo kūną.

Vadinasi, kai laisvas dvasioje,
nieks suturėti, sulaikyt manęs negali,
sugrįžęs gi – šliaužiu.
 
O jeigu?..
Bet negirdėkite manęs.
Ant delno auga ąžuolėlis
iš pašaknų kankleliai skamba.
 
Atsimenu,
ir  neatrodo, kad užmišt galėčiau,
kaip delno Dievas taręs anąkart –
girdi, kai dvasioje,
kai toks, koks jis dabar,
pačiam nelengva patikėti, kad yra.
 
Galbūt ir aš todėl
kur buvęs, kur nebuvęs, į namus grįžtu,
nepaisant, kad su jais... šliaužiu.