Įauga spindesiu į vakaro akis
Kregždutės sparno mosto amplitudė,
Kol sutemoj žvaigždynai užrakins
Visas nykias spalvas į mano būtį.
Tamsa užgniaužia nuovargį akių,
Susmilksta per giliai sugrubę pirštai,
Trapiais drugiais nutūpę ant takų.
Taip būna šalta, dviese kartais mirštam...
Kol atsagstau sagas, dar vis tikiu,
Kad vėl ir vėl į rytą tu kartosies, —
Laukinis šėlsmas neramių akių,
O lūpos tavo — mano žvilgsnio šokis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-02-17 00:28:52
Labai įspūdinga...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-02-17 00:14:49
Liuks. Man patinka. O dėl metaforų ginčyčiausi. Jos ištęstinės, jos netgi labai netikėtos.
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2015-02-16 17:46:30
„Kol atsagstau sagas, dar vis tikiu,
Kad vėl ir vėl į rytą tu kartosies...“
Ne žvilgsnio – sielos šokis!
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2015-02-16 16:29:37
Nuoširdu, paprasta, tikra. :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-02-16 15:55:30
toks gracingas ir mielas tas šokis...super