Įauga spindesiu į vakaro akis
Kregždutės sparno mosto amplitudė,
Kol sutemoj žvaigždynai užrakins
Visas nykias spalvas į mano būtį.
Tamsa užgniaužia nuovargį akių,
Susmilksta per giliai sugrubę pirštai,
Trapiais drugiais nutūpę ant takų.
Taip būna šalta, dviese kartais mirštam...
Kol atsagstau sagas, dar vis tikiu,
Kad vėl ir vėl į rytą tu kartosies, —
Laukinis šėlsmas neramių akių,
O lūpos tavo — mano žvilgsnio šokis.