Nepaženklinta diena
ilgesiu pakvipo.
Vienas tu ir aš viena.
Vėjas pasilikęs
Graudžiai kūkčioja laukuos
ir už žalio šilo
snaigėm verkia. Iš paskos,
jam dar nenutilus,
verias mėlynas dangus –
lopinėlis tyras.
Dienos bėga. Nebegrįš,
smėliu laikas byra.
Karkia varnos taip liūdai.
Šaukia, neprišaukia...
Skauda juk ne man vienai.
O, kad taip kas lauktų
grįžtančios namo. Tiktai
vėjas vis kartoja
tavo vardą amžinai...
Slysta man po kojom
nepaženklinta diena,
ilgesiu pakvipus.
Vienas tu ir aš viena.
Taip ir pasilikom...
spika
2015-02-15 10:22:21
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-02-20 07:03:11
Unikali autorės gamtos emocinė pajauta, kuri vaizdingai perteikia žmogiškųjų išgyvenimų esmę.
Švelni ilgesinga lyrika. Puiku. Sėkmės.
Vartotojas (-a): Teta_Santa
Sukurta: 2015-02-17 15:20:06
šilkinis pastelinės vienatvės potepis... gera skaityti
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2015-02-16 16:26:13
Labai gražu.
Vartotojas (-a): liusta
Sukurta: 2015-02-16 12:41:54
Gražiai išsakytas ilgesys.....Bet vienatvę reikėtų prisijaukinti...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-02-15 19:55:54
Man gražu, jausmų ir gamtos sąlytis.
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2015-02-15 16:49:15
Jausmingas eilėraštis. Toks lengvai plaukiantis, širdį užgaunantis. (Pataisyti - liūdnai)
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-02-15 11:08:05
Su graudulio nuosėdomis... Jautru, tikra.
verias mėlynas dangus – lopinėlis tyras. – tai sugrįžę šviesūs prisiminimai...