Nepaženklinta diena
ilgesiu pakvipo.
Vienas tu ir aš viena.
Vėjas pasilikęs
Graudžiai kūkčioja laukuos
ir už žalio šilo
snaigėm verkia. Iš paskos,
            jam dar nenutilus,
verias mėlynas dangus –
lopinėlis tyras.
Dienos bėga. Nebegrįš,
smėliu laikas byra.
Karkia varnos taip liūdai.
Šaukia, neprišaukia...
Skauda juk ne man vienai.
O, kad taip kas lauktų
grįžtančios namo. Tiktai
vėjas vis kartoja
tavo vardą amžinai...
Slysta man po kojom
nepaženklinta diena,
ilgesiu pakvipus.
Vienas tu ir aš viena.
Taip ir pasilikom...