Užmindyt žvėrį

Nurimk, prašau, nustok riaumojęs,
Juk dar nealkanas esi,
Štai guli prie tavųjų kojų
         Dienoj
             paklydę,
                    ir basi.
 
Plėšrus esi, kad išgyventum
Be gėrio auros širdyje?
Kada puolimas tau lyg šventė,
          Baisus esi,
               žvėris,
                    deja.
 
Ir vis dairaisi, akys skaudžios
Sutvyksčioja šaltais žaibais,
O pyktis lyg vargonai gaudžia,
          Presuotas
               nuodėmes
                     matai. 
 
Iš smilkinių nedoros mintys.
Pasirinkimo nėr, deja.
 
O, Viešpatie, padėk užmindyt
          Klastingą
               žvėrį
             manyje.
           
            Ir tavyje. 
sada

2015-02-14 19:07:37

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2015-02-14 20:59:13

Toks su nuoroda į ne kokią ateitį, deja :(
Geras eilėraštis, man irgi labai patiko. Sakyčiau, griežtai Jūs čia taip... :) Patiko presuotos nuodėmės ir prašymas, kad Viešpats užmindytų. Naujos metaforos, nebanalu. Labai gerai.

Vartotojas (-a): Raskila

Sukurta: 2015-02-14 19:42:55

Labai patiko.