Nurimk, prašau, nustok riaumojęs,
Juk dar nealkanas esi,
Štai guli prie tavųjų kojų
         Dienoj
             paklydę,
                    ir basi.
 
Plėšrus esi, kad išgyventum
Be gėrio auros širdyje?
Kada puolimas tau lyg šventė,
          Baisus esi,
               žvėris,
                    deja.
 
Ir vis dairaisi, akys skaudžios
Sutvyksčioja šaltais žaibais,
O pyktis lyg vargonai gaudžia,
          Presuotas
               nuodėmes
                     matai. 
 
Iš smilkinių nedoros mintys.
Pasirinkimo nėr, deja.
 
O, Viešpatie, padėk užmindyt
          Klastingą
               žvėrį
             manyje.
           
            Ir tavyje.