Mano žemuogių pievelė- rojaus laukas,
Iškeliu rankas į saulę – byra laikas.
Savastis iš lėto teko mano gyslom,
Kenčianti žolė alsuoja dar negėrus,
Braunuosi savim į dangų , ten kur takas,
Ligi pačio debesies aukščiausio.
Jau žinau, kada sugrįši neišskridęs,
Mano sakale skrajūne, mano meile.
Pasiliksiu, ten kur erškėčiuotos brydės,
Neieškok manęs lig ryto, kur neaušo,
Kai sutems virš mūsų metų,
Nusilenksiu aš Aukščiausiam.
Dar pabūkim,
Kur akim neišmatuoti žemės plotai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2015-02-15 17:54:09
Girdėta, daug kartų girdėta:
žemuogių pievelė
Mano sakale skrajūne, mano meile.
erškėčiuotos brydės
Bet jei tai nebūtų konkursinis eilėraštis, tos kritikos ir nereiktų matyti, nes eiliukas pakankamai atviras ir jausmingas. „Lyrinis aš" patrauklus.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-02-11 21:15:39
Pirma eilutė – kliūva tas nelemtas mažasis brūkšnelis. Ir dar prisiklijavęs prie žodžio.
Šiuo atveju reikia ilgojo brūkšnio (alt 0150 arba 0151), nes praleistas numanomas tai (yra).
Mažojo brūkšnelio paskirtis visai kita, o rašymas ne vietoj laikomas klaida.
Savastis iš lėto teko mano gyslom > tikrai teko? Ar tai reiškia, kad iš lėto duota, ar visgi teka?
... ten, kur... > išskiriama
Kablelis turi būti prie žodžio, tada daromas tarpelis ir rašomas (renkamas) kitas žodis.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-02-11 20:04:25
Dar pabūkim,
Kur akim neišmatuoti žemės plotai...
Ir ant žemuogių pievelės...
Vartotojas (-a): vaidilutė
Sukurta: 2015-02-11 19:42:57
Dar pabūkim...