Mano žemuogių pievelė- rojaus laukas,
Iškeliu rankas į saulę – byra laikas.
Savastis iš lėto teko mano gyslom,
Kenčianti žolė alsuoja dar negėrus,
Braunuosi savim į dangų , ten kur takas,
Ligi pačio debesies aukščiausio.
Jau žinau, kada sugrįši  neišskridęs,
Mano sakale skrajūne, mano meile.
Pasiliksiu, ten kur erškėčiuotos brydės,
Neieškok manęs lig ryto, kur neaušo,
Kai sutems virš mūsų metų,
Nusilenksiu  aš Aukščiausiam.
 
Dar pabūkim,
Kur akim neišmatuoti žemės plotai...