žinau – ilgai mus degins sniego usnys
glaustysis ledo aviliai į kojas
kur mano bitės tavo bitės dūzgios
nemiega ir sapnų stiklais ropoja
kur traška žvaigždės atspindžiais sparneliuos
ir jeigu krinta krinta tik į plaukus
jas mano dievas tavo rankom semia
jas tavo dievas mano rankom gaudo
ir krūpčioja širdies drugys po delnu
ir tirpstant sniegui išsilieja upės
užtvindo ir skandina mano dangų
bekraštį mano dangų – tavo lūpas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2015-02-06 21:25:16
labai!
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-02-06 16:41:14
Žavus... O nuo ... jas mano dievas... iki pabaigos – ypatingai gražu.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-02-06 15:33:57
išties puikus darbas
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-02-06 13:33:41
Pavadinimas tikslus, o eilėraštis gražios aistros kupinas, priglausiu.