Argi aš apgailiu, ką dosniai dalinau?
Dabar grąža dienom džiaugsmingom grįžta.
Išmokau pamoką būties, kad gyvenu ne sau,
Ne sau  pražystu, užderu ir po truputį vystu.

Taip, aš jau skaidausi į dulkes, į lašus,
Tačiau dar lieka tie, ką aš jausmais apklosčiau.
Jų nemažai, tad džiugesys platus,
Ir nuolat šypsena praplyšta mano skruostai.

O kaip šlovė, kaip turtai? Tuščia jų...
Ar man reikės jų ten, ant kryžiais apkaišyto kalno?
Todėl nesigailiu, kada varvu, trupu.
Tikroji meilė būčiai džiugina be pelno.