Be pelno

Argi aš apgailiu, ką dosniai dalinau?
Dabar grąža dienom džiaugsmingom grįžta.
Išmokau pamoką būties, kad gyvenu ne sau,
Ne sau  pražystu, užderu ir po truputį vystu.

Taip, aš jau skaidausi į dulkes, į lašus,
Tačiau dar lieka tie, ką aš jausmais apklosčiau.
Jų nemažai, tad džiugesys platus,
Ir nuolat šypsena praplyšta mano skruostai.

O kaip šlovė, kaip turtai? Tuščia jų...
Ar man reikės jų ten, ant kryžiais apkaišyto kalno?
Todėl nesigailiu, kada varvu, trupu.
Tikroji meilė būčiai džiugina be pelno.
Nijolena