Kasdien trumpėja dienos, stingdamos širdy –
dar taip norėčiau tavo glėbyje miegoti
ir mūsų mylimų pakrančių pakrašty.
Kaip baltažiedės ievos į tave šakotas
rankas bekraščiais siekiais iš jausmų iškelsiu.
-------------------------------------------------------------
Ir mus liūliuos jos šaknys apsiraizgę
lyg mylimos ir ramios tavo rankos.
Girdėsime pakrūmy vėją svaigų,
dar tviskantį matysim giedrą dangų.
--------------------------------------------------------------
Ir tik naktis, kai vėtros plaukuose dejuos,
sušaukia godžiai smilkiniuos po žilą plauką.
Miglotuose ir rūškanų pilnuos skliautuos
tarytum kibirkštys į sielos langus auga
laikas – pakirstas iki širdies, kurio dar melsim.
O, kaip norėtum žydinčiom pakrantėm grįžti –
esi sugautas išskrendančių paukščių klyksmo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-02-04 15:08:28
O dabar pažiūrėk į savo pirmą eilėraštį ir palygink. Ką matai? Aš tai daug matau. Daug gero :)))
Tikrai kitoks. Ir, beje, labai vykęs.